Jaroslavas Dušekas: Mes tikime nelaimėmis

1 19. 12. 2022
6-oji tarptautinė egzopolitikos, istorijos ir dvasingumo konferencija

Dažnai sakoma, kad mes sugebame patekti į pakitusią sąmonės būseną, o pakitusios sąmonės būsenoje – per karštas anglis. Tačiau yra nuomonė, kad tai yra normali sąmonės būsena. Kad, priešingai, šiuo metu gyvename pakitusioje sąmonės būsenoje – toje banalioje realybėje. Taigi yra atvirkščiai.

Mūsų sąmonė buvo pakeista dėl tam tikrų manipuliacijų, visos žmonijos sąmonė pasikeitė. Tikėjome kažkokia kaltė. Mes tikėjome kaltės jausmais pagrįstais mitais. Bet jie manipuliuoja. Kol jie vis bando mums primesti kokią nors kaltę, o mes nuolat valgome pasekmes, tol galime būti tikri, kad tai yra manipuliacinis mitas.

Ta pirminė sąmonės būsena yra pilna – pilna vienybės sąmonė. Ir pamažu iš šios iš pradžių pilnos sąmonės būsenos patekome į visiškai pasikeitusią sąmonės būseną, kuri buvo taip pasikeitusi, kad visiškai pamiršome kažkokią vienybę, ryšį vienas tarp kito. Pamiršome, kad kartu žaidžiame žaidimą. Tikėjome kai kuriais individualiais vienišais likimais. Mes tikėjome nelaime ir baime. Įpratome tikėti, kad kažkas gali mus valdyti ir nurodyti, ką daryti. Bet mes turėjome labai stipriai pakitusią sąmonės būseną.

Tačiau yra ritualų ir technikų, kurių pagalba galime peržengti savo sąmonės ir likimo ribas. Vaikščiojimas karštomis anglimis yra viena iš tų perėjimo apeigų, kai turime galimybę staiga suvokti, kad tikrovė – materija – staiga gali elgtis kitaip, nei manėme iki šiol.

Įprastai manytume, kad kai basomis kojomis žengiame ant tų žarijų iš tos ugnies, kurią mes asmeniškai ten užkūrėme, pamatėme jos liepsnas, jautėme jos šilumą, manytume, kad ji mus sudegins arba atsitiks kažkas nemalonaus. Ir einam per tas anglis ir išsiaiškinam, kad toms kojoms išvis nieko neatsitinka, ar kažkam ten maža pūslelė, bet ji minimali. Paprastai turėtų būti gražus geras degimas. Nes jei, pavyzdžiui, paimtume anglį į ranką arba kas nors ją į mus įmestų, ji per sekundę sudegintų mūsų audinyje skylę. Ir staiga ten nieko nevyksta ir man visai nesvarbu, kaip tai interpretuojama moksliškai ar fiziškai. Mane tai domina kaip asmeninė patirtis. Mane tai domina kaip galimybė pakeisti realybės suvokimą.

Kai 1991 metais pirmą kartą užvažiavau ant karštų anglių, o tai buvo viena pirmųjų galimybių iškart po revoliucijos, nes ateidavo įvairios žmonių grupės ir bėgdavo ant karštų anglių, tada iš tikrųjų nustojau vartoti bet kokius cheminius vaistus. Tada ir pagalvojau, kad jei galėčiau vaikščioti per karštas anglis, man nereikės nei peršalimo, nei peršalimo, paėmus kokį nors pagalbinį produktą. Aš taip pat turiu tai padaryti, jei galiu čia vaikščioti ant karštų anglių. Taigi atsisakiau visų vaistų – antibiotikų. Niekada labai nesirgdavau, bet kartais taip nutikdavo. Ir kai man tai nutiko anksčiau, aš apie tai negalvojau. Tiesiog buvo, todėl aš jį suvalgiau. Toks buvo paprotys ir likimas. Likimas gerti vaistus, kad galėtume eiti į darbą.

Turime savyje užkoduotą, kad tuos vaistus turime vartoti tam, kad išlaikytume tą našumą net ligos metu arba kad liga būtų kuo trumpesnė, kad galėtume kuo greičiau grįžti į darbą.

Jau pamiršome, kad liga yra pokyčių būdas – ritualas. Ta liga ateina kaip informacija; kad mūsų kūnas mums ką nors pasako mūsų protui – būkite atsargūs, tai daugiau taip nesitęsia. Tu darai mus keistais. Jūs keliate mums nepagrįstus reikalavimus. Jūs maitinate mus netinkamu maistu. Jūs priverčiate mus imtis veiklos, kuri mums neduoda naudos. Tai viskas, ką mums sako kūnas…

Panašūs straipsniai