Kaip liūdna, kai debesys juodi...

03. 01. 2024
6-oji tarptautinė egzopolitikos, istorijos ir dvasingumo konferencija

Kiek minčių ateina į galvą išgirdus šiuos žodžius?

Galbūt jų autorius tik skaitė orų prognozę šiai dienai ir tiesiog iš neatsargumo, užplūdęs sunkių emocijų, pasakė į tuštumą: oi, kaip liūdna, kai debesys čjie eina. :(

O gal tą akimirką jis pasaulį suvokė kitomis akimis ir bandė rasti kokią nors žodinę frazę, kuri apibūdintų kūno ir dvasios šventumą.

Galime rasti dar vieną požiūrį. Galbūt net mistiška būsena, priklausanti nuo oro sąlygų lauke. Arba kitu būdu: Kaip paveikti mūsų kolektyvinį protątai „dangus aukščiau“.

Jaučiamės nelaimingi, kai septynias dienas lyja ir lyja, o oras bjaurus (– debesuotas). Ne visi mėgsta niūrų orą. Tai kaip kada my susiraukiame prieš pasaulį, taigi on susiraukęs į mus. Tam tikra prasme neabejotina, kad tai yra veidrodis mūsų sielai.

Gegužės lietus yra ypatingas atvejis. Saulė nesislepia už debesų, o juo labiau juokiasi, kai savo spinduliais pradeda brėžti vaivorykštę ir ant galvos krenta smulkūs kvapnaus laimės lietaus lašeliai.

Kai kurie entuziastai (Įkvėptas Alice) užklupus staigiam apsvaigimui pasiduoti norui (i) šokti basomis kojomis ant trinkelių. Nesuprantantys kolegos susigrūdę nedidelėje istorinio miesto namo arkoje.

Prieš tai yra būtybės (Įkvėptas Enelya), kurie gyvena iš jausmo, kad ryte į dangų pateka saulė – šviečia ryškiai. Niekur nė debesėlio – o paskui grimzta į raudonį, kol visiškai išnyksta už horizonto.

Viską galime įsivaizduoti kaip tada, kai mažas vaikas pirmą kartą stebi pasaulį; dangus (-iai) ir gamta apskritai.

Saulė šypsosi tau iš didelio atstumo žydrame mėlyname danguje. Galite pajusti, kaip per jus teka jo teigiama energija. Šen bei ten matai mažus ėriukus, geriančius garus iš dangaus... Malonus jausmas.

Staiga jis žengia tau į kelią bebėgo, o kai avinas toks tinkamas. Užsispyręs, įkyrus, atkaklus. Jis užtemdys jūsų vaizdą į gyvybę teikiančią saulę. Iš dangaus krenta žaibas. Liūdesys ir šaltis patenka į sielą. Kodėl? Už kelis kvailus žodžius? Mes susiraukiame vienas kitą, nebūdami priešiški vienas kitam. Tiesiog per daug neigiamos energijos...

Bjaurusis debesis iš esmės yra viskas, kas mums trukdo ir atima gerą nuotaiką. Kažkas su juo negerai užstoja mūsų žvilgsnį ir mes prarandame savo saulė. Staiga pasiduodame avinui, kuris tarsi laukiasi – tarsi norėtų atimti gyvenimo džiaugsmą. Jam malonu, kad mes pasiduodame jo valdžiai – tai tam tikras pasąmonės laimėjimas. (Mesti į mus švo šešėlis)

Manau, kad yra būdas kovoti atgal. Ir ne tik žiūrėti į saulę, bet ir būti saule! Nėra nieko sudėtingo. Pasistenk nuoširdžiai šypsotis ir pažvelgti kam nors į akis, kai jis ruošiasi tave barti... :)

Tuose žodžiuose yra kažkas gražaus. Tai tarsi paglostymas sielai. Žodžiai, kurie atgaivina vaizduotę. Kažkas juos visus užklumpa. Net „nieko“ yra kažkas, net jei ne konkretu. Emocinės mintys veda į būseną, kai negaliu jų išreikšti žodžiais, nes tokie žodžiai dar nėra sugalvoti.

Kaip liūdna, kai debesys čern go "?"

Panašūs straipsniai