Kodėl reikia pažadinti šeimos atmintį? Kas vyksta su asmeniu, kuriam atimta šeimos atmintis, ir ką bando padaryti šiandieninė visuomenė?

Gili atmintis ir mūsų kultūros lauko atmintis saugoma plačiame gimtosios erdvės lauke. Savo pasąmonėje randame protėvių gyvenimo patirtį ir savo šaknis; mes esame jų įsikūnijimas. Iždas, kuriame saugomos labai įvairios žinios ir supratimas apie pagrindinius ramsčius ir pirmykščius papročius.

Kodėl reikia pažadinti šeimos atmintį

Gimtosios kultūros ir senovės Vedų pasaulėžiūros pažinimas yra mūsų paveldas. Pasinėrimas į kultūros lauką ir šeimos atminties pažadinimas leis mums įgyti holistinę pasaulio (Visatos) idėją ir atkurti prarastą tęstinumą. Tai padarys mus stipresnius ir pradės gyventi vienybėje su protėviais, dangumi, žeme ir gamta. Pažadindami šeimos atmintį, mes jungiamės su savo pačių kultūra, stipriname gyvybę teikiančias sroves, plečiame savo sąmonę ir peržengiame savo ribas, kurias iki tol turėjome ir kurias šiandien prievarta mums primetė, atmesdami jos šaknis.

Kas vyksta su asmeniu, kuriam atimta šeimos atmintis, ir ką bando padaryti šiandieninė visuomenė?

Medis, kurį pašalinsite nuo šaknų, išdžius ir žūsta. Tas pats nutinka ir su žmogumi, atimtu ryšio su protėviais ir šeimos atmintimi. Suskaidžius konteksto pluoštus, susilpnėja ir išnyksta. Nepakanka suprasti, kad dabartinė padėtis nėra teisinga. Daugelis bando išspręsti situaciją „pabėgdami“ ir uždaroje vietoje pastatydami ramią vietą; bet atitrūkimas nuo jų šaknų taip pat paskatins juos susvetimėti ir sunaikinti. Priešingai, tas, kuriam pavyksta pažadinti savo šeimos atmintį, pradeda gyventi pagal savo sąžinę, kultūrą ir prigimtį ir yra pasirengęs tęsti savo protėvių darbą. Jam suteikiamos visos jėgos, žinios ir palaiminimai.

Pažadinti ir atverti šeimos atmintį, suprasti savo vidinę esmę, grįžti į savo tautos kultūrą ir įsijausti į jos įvairovę. Būtina atmesti priverstines dogmas apie tautas, neturinčias šaknų ir nesutvirtinančių jų kultūriniame lauke (vadinamoji kultūrinė ir socialinė konstrukcija). Lygiai taip pat turime susidurti su teiginiu apie žmogaus virsmą pasaulio neturinčiu piliečiu.

Kai tik žmogus išreiškia savo grynas pastangas, jis eina žinių keliu. Senovės ir įspūdinga praeitis jį vadina. Mes ieškome savo vietos gyvenime, kuri sustiprina mūsų intuiciją ir praplečia žinias. Kai išgyvename melo (spąstų) išbandymus, kurie siejami su pažinimu, nesitapatiname su paviršutinišku mokymu ir sąžiningai bei sąžiningai einame link tikslo, reikiamu metu mums atsiveria reikalinga šeimos atminties dalis. Jei užduosime teisingus ir tikslius klausimus, pastatysime naujus pasaulio suvokimo „etapus“, o gyvenimas pateiks mums vis tikslesnius atsakymus.

Grįžk prie savęs

Tęsdamas kelionę, žmogus įgauna didesnį saugumą, sustiprina ryšį su savo visuomenės dvasinių ir materialinių vertybių suma ir pradeda prie jos grįžti - kaip tik sūnus grįžta prie motinos rankų. Pats gyvenimas kiekvienam ėjėjui parodys jo kelią. Ir visi žino, kad turite savo. Besiplečianti atminties knyga, susijusi su kultūra, pradeda mokyti pagrindinių taisyklių ir tradicijų. Tada jis galės suprasti įvairius būties aspektus, nes šioje atmintyje saugomi supratimo raktai.

Kai žmogus grįžta į savo kultūros įsčias ir atveria savo šeimos atmintį, jis jaučia didžiulį priklausymo savo šeimai, tautai ir etninei grupei jausmą; su tais, kurie pastatė erdvę, kurioje gyvena, ir tūkstantmečius užima savo paveldą. Senovės praeities gelmės atsivers prieš jį dabarties šviesoje ir jis galės savo žinias perkelti į orią ateitį. Įgyta jėga padės pamatyti bet kokį melą ar spąstus, kurie turėtų jį suklaidinti.

Kiekvienas žmogus yra savo lygyje, turi savo supratimą apie pasaulį ir savo atradimo bei paieškos būdą. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį mes visi turime, yra pastangos įgyti žinių ir supratimo.