1967–1973 m. dirbau JAV oro pajėgose seržantu skrydžių vadovo (skrydžio vadovo) ir apsaugos operatoriaus pareigose.

Šie įvykiai įvyko 1970 m. pradžioje, kai buvau paskirtas į padalinį Klamath Falls mieste, Oregone (JAV). Prie radarų atėjau kaip tik tada, kai jie buvo įjungti televizoriai, kuris nejudėdamas kabojo 24 km aukštyje. Kitame radaro posūkyje daiktas buvo už 322 km ir vėl nejudėjo. Objektas ten kabėjo dar 10 minučių, tada viskas kartojosi dar 2 kartus pagal tą patį scenarijų.

Dariau tai, ką visada dariau, kai pamačiau NSO. Man liepė informuoti NORAD, o jei įmanoma, jis niekur nieko nerašė - iš tikrųjų aš išvis niekur nieko nerašyčiau ir pasilikčiau sau. Būtent taip ir buvo Reikia žinoti.

NORAD tais metais, po vienos nakties, man paskambino dar kartą ir pasakė man, kaip vyriausiam, stebėjęs ETV, sklindantį iš Kalifornijos pakrantės. Aš jų paklausiau ka man su juo daryti? Jie man atsakė: "Nieko – niekur apie tai nerašai! Tiesiog įsidėmėkite tai“.

Vėliau, 1972 m., kai dirbau 753-iojoje radarų eskadrilėje Sault Ste. Marie, Mičigano valstijoje, sulaukiau kelių panikos skambučių iš vietos policijos pareigūnų, kurie persekiojo tris ETV nuo Mackinaw tilto iki Interstate 75. Nedelsdamas šokau į radarą, kad patikrinčiau, ar jie tikrai ten. Po to paskambino NORAD, kurio operatoriai išreiškė didelį susirūpinimą dėl šio įvykio, nes du į Kincheloe oro pajėgų bazę skridę bombonešiai B-52 buvo netoli nuo praneštos ETV pozicijos. NORAD iš karto nukreipė abu lėktuvus, kad nė vienas bombonešis nepriartėtų prie paskelbtų ETV.

Tą naktį man teko atsakyti į daugybę telefoninių užklausų ne tik iš policijos ar šerifo departamento, bet ir iš kitų institucijų. Mano atsakymas į jų klausimus visada buvo tas pats:  Jūsų aprašytame radare mes nieko nefiksavome.