Skraidančių šventyklų vaizdavimas

Tačiau skraidančios šventyklos aprašomos ne tik senoviniuose tekstuose, yra ir jų vaizdų, ypač antspaudų ritiniuose iš Senojo akado laikotarpio. Tai sparnuotos šventyklos arba sparnuotų durų motyvas, kuris priklauso paslaptingiausiems šio laikotarpio graviūrinio meno motyvams. Antspaudų ritinių motyvai dažniausiai vaizduoja „šventyklą“, kuri dedama ant jaučio, klūpančio priešais soste sėdintį asmenį, nugaros. Viršutinėje šventyklos dalyje kairėje ir dešinėje pusėje yra sparnai, o iš jos veda iki keturių lynų, ant kurių galvų laikomi asmenys, dėvintys dievybes reprezentuojančius raguotus šalmus. Soste sėdintis žmogus taip pat vainikuojamas raguota karūna ir visą sceną užbaigia laivo ar augalų elementų vaizdavimas.

Akadų laikotarpio antspaudo ritinys, kuriame pavaizduota sparnuota šventykla

Tradiciškai stačiakampė sparnuota konstrukcija vadinama šventykla arba vartais, remiantis panašiais vaizdiniais ant senesnių ir vėlesnių graviūrų bei antspaudų atspaudų, tačiau yra ir nuomonių, kad tai – dėžė. Kaip senesnių antspaudų, vaizduojančių šventyklą, pavyzdžius galima paminėti kai kuriuos Uruko laikotarpio (apie 3300 m. pr. Kr.) antspaudus. Taip pat atsižvelgiama į sėdynių, ant kurių sėdi dievai, vaizdavimą kai kuriose scenose, vaizduojančiose vadinamąją „dieviškąją publiką“, kurios atrodo panašios į antspauduose pavaizduotą šventyklos priekį.

Kartais pasirodančio laivelio motyvo prasmė gali būti tiesiogiai susieta su dievų procesijomis. Nemažai tekstų aprašo, kad dievai lankosi vieni kitus naudodamiesi laivais, o kompozicijoje Nanna-Suen kelionė į Nipurą tiesiogiai aprašoma tokio laivo statyba. Vokiečių asiriologijos profesorius Reinhardas Bernbeckas, be kita ko, tai sieja su kelione į požemį, kurią gali reikšti užrašas, nurodantis psalmių giedoją (gala) viename iš antspaudų. Tačiau valties motyvas gali simbolizuoti dangiškąją baržą ma-aną, kuria skrido deivė Inanna, arba paslaptingą Enkio valtį, su kuria jis plaukiojo jūrų ir upių vandenimis. Tačiau reikšminga yra tai, kad visa akado laikų antspaudų ritinėlių kompozicija sukuria įspūdį, kaip sparnuotas objektas juda aukštyn link dangaus – Mesopotamijos dievų ir dangaus būtybių buveinės.

Jiroft kultūros (pietų Irano) maišelio formos objektas su šventyklų fasadais

Karaliai kyla į dangų

Kai kurie tyrinėtojai sparnuotos šventyklos motyvą sieja su mitu apie Etaną, kuris ant erelio pakilo į dangų, kad gautų gyvybės augalą ir jo dėka pagimdė jo įpėdinį. Antspaudo motyvas galėtų vaizduoti „valdovo pakilimą į dangų“, kuris aprašytas kai kuriuose šumerų tekstuose. Pavyzdžiui, paskutinių karaliaus Šulgio valdymo metų administracinėje lentelėje rašoma, kad kai „Šulgis pakilo į dangų“, vergės buvo išlaisvintos iš darbo septynioms dienoms. Reikia pabrėžti, kad senovės šumerų religijoje mirusiųjų sielų išvykimo vieta buvo tolimuose kalnuose (šumerų terminas KUR reiškia ir kalną, ir mirusiųjų karalystę), o babiloniečių tradicijoje. , jis buvo tiesiai po žeme. Todėl įžengimas į dangų turėjo būti išskirtinis įvykis, skirtas sudievintiems valdovams, kurie po mirties arba per savo gyvenimą prisijungė prie dievų danguje. Tačiau problema ta, kad karalius Šulgis valdė Ur III vadinamu laikotarpiu, praėjus maždaug 100 metų po senojo akado laikotarpio pabaigos. Tačiau iš Akado laikotarpio yra kilęs pirmasis sudievintas Mesopotamijos valdovas Naramas-Sinas, kurio vardas tapo nemirtingas per garsiąją stelą, vaizduojančią jį kylantį į kūginį objektą, virš kurio pavaizduoti trys dangaus kūnai. Taigi jis gali būti pirmasis karalius, pakilęs į dangų ir priimtas į dievų draugiją. Lieka klausimas, kokį vaidmenį atliko kūgio formos objektas pakildamas į dangų, kuris, nors ekspertų nuomone, tai yra kalnas, tačiau iš tikrųjų galėtų būti senovės lankytojų iš žvaigždžių kosminė kapsulė.

Ruonio ritinio įspūdis su karaliaus Etanos, skrendančio ant erelio, motyvu

Todėl pavaizduota sparnuota dėžė arba konstrukcija gali reikšti priemonę, kuria valdovas pakilo į dangų. Galima pagrįstai manyti, kad tradicinė šumerų visuomenė šį įvykį paminėjo ir ritualo forma, o antspaudų vaizdavimas būtent tokį ritualą. Mesopotamijos valdovai ir kylantys herojai bus išsamiau aptariami atskiroje šios serijos dalyje.

Iš pateiktų skraidančių šventyklų pavyzdžių matyti, kad Indijos skraidančių miestų ir rūmų, vadinamų Vimanu, idėja nėra unikali antikinėje literatūroje. Atvirkščiai, manau, kad plačiau tyrinėjant kitų tautų tekstus, galima susidurti su panašiomis nuorodomis kaip ir indų bei šumerų literatūroje. Tolesnėse šios serijos dalyse pagrindinis dėmesys bus skiriamas įrašams apie pačių dievų, nusileidusių iš dangaus į Žemę ir skraidančių mažesnėmis mašinomis, įrašus.