Pasilepinkite šalia ...Ar turite idėją, kur einu su šiais žodžiais? Ar mūsų tikėjimas dabartimi yra pakankamai stiprus, kad dabar sustotume? Sustojate su viskuo, ką jaučiame ir nejaučiame? Norėdami sustoti su viskuo, ką turime ir ko neturime, žinome ir negalime, norime ir nenorime, ir jie tai priėmė kaip geriausią, kas mums gali nutikti tam tikru momentu. Trumpam užmerkime akis ir bandykime vienu metu sustabdyti visą pasaulį… Viskas yra tobula dabar, nes yra geriau, nes jei būtų geriau, būtų taip paprasta.

Čia ir dabar

Jaučiuosi rami savo kūne ir tuo pačiu šiek tiek skausmo. Mano suvokimui viskas yra tikra, tačiau iš tikrųjų to nėra. Jo nėra, nes jis keičiasi kiekvieną akimirką, priklausomai nuo to, kur aš skiriu daugiau dėmesio. Kai stebiu ramybę, jaučiuosi rami. Kai stebiu skausmą, mano kūną nugali skausmas. Išorės pokyčių nebuvo. Aš galvoju apie tikėjimą, teisingumą ir atlygį. Tai būtų galima pavadinti karma, aš geriau pavadinčiau tai tiesa.

Bedřich Kočí - Apie dvasinį gydymą

Ką tik perskaičiau Bedřicho Kočí knygą „Apie dvasinį gydymą“. Giliai įkvepiu ir iškvepiu, negalvojau. Jis buvo neįtikėtinas žmogus. Jis gydėsi iš delnų sklindančia jėga ir padėjo būtent todėl, kad giliai tikėjo. Jis suprato, kad bet kokia liga atsirado tik dėl netinkamo elgesio, dažniausiai nesąmoningo. Jis taip pat tikėjo, kad kai žmonės bus informuoti apie tai, kur jie nevykdo Dievo įstatymo, ir pakeis savo elgesį, juos bus galima išgydyti vienu metu. Jis giliai tikėjo, kad viskas vyksta ir nereikia jokiu būdu kištis. Tiesiog klausykitės savo širdies.

Nepaprastai gryno Kočio tikėjimo pavyzdys buvo jo paskaitos. Jis leido vadovautis tiek temomis, tiek pačių paskaitų turiniu tuo, kas per jį pateko, jis niekaip nekeitė ir nevertino, tik siuntė toliau. Jis sakė, kad Dievas lūpomis kalbėjo žmonėms. Ir nors jis buvo giliai krikščionis tikintis, jis nepritarė bažnyčiai kaip institucijai. „Mes savyje turime Dievą. Mums nereikia su juo eiti į bažnyčią “, - dažnai sakė jis. Bet jis puikiai žinojo, kad žmonės bažnyčioje susitinka su gerais ketinimais, todėl ten buvo surengta daug jo paskaitų.

Tikėjimas tiesa

Pono Kočí patirtis ir jo tikėjimas tiesa, kuri išgyvenama per mus, kalba patys už save. Vienoje tokių bažnyčių jis kreipėsi į kunigą, kuris kiekvieną sekmadienį uoliai vedė pamokslą ir jam pasakė: „Broli, tavo tikėjimas nėra toks gilus, kaip tu skelbi“. Kunigas apstulbęs pažvelgė į jį ir paklausė, kodėl jis taip galvoja. Ponas Kočí atsakė labai įtikinamai: „Jūs sakote, kad mums visada bus duota ir neturėtume jaudintis dėl to, kas bus rytoj, tačiau jūs visą savaitę ruošiate savo kalbą žmonėms ir treniruojate savo pamokslus. Jei tikrai tikėtumėte Dievu ir jo vadovybe, šiandien atsistotumėte čia, prieš minią, ir leistumėte širdžiai jus vesti. Bet jūs to nedarote. Aš skaitau ir savo paskaitas, bet niekada joms nesiruošiu. Tikiu, kad tai, ką turiu perduoti žmonėms, bus man duota “. Kunigas giliai nusilenkė ponui Kočiui ir pripažino, kad jo tikėjimas tikrai nebus toks stiprus, nes be pasirengimo jis niekada nepasirodys žmonių akivaizdoje.

Mes neturime suprasti, kodėl tai vyksta su mumis

Kol mintys apie neteisybę, baimę, ligas ir abejones neįsiveda į galvą, susiekime su meile širdyje. Paskleiskime jį po savo kūną tol, kol galime sau leisti, kol pajusime atjautą visai Visatai, kurios dalimi esame maža. Mes neturime suprasti, kodėl tai vyksta su mumis. Bet mes galime bandyti tikėti, kad tai geriausia mūsų augimui ir visų mūsų minčių, sprendimų ir veiksmų harmonijai sukurti nuo mūsų esybės pradžios.

Kai kurie ginčytųsi: „Jei viskas vyksta, tai kaip laisva valia ką nors nuspręsti?“ Mano nuomone ir patirtimi, pavyzdžiui, iš terapijos klientų, sprendimai priimami represuotų jėgų dėka kiekviename iš mūsų, kurie nori kad jie galėtų pasireikšti ir atsipalaiduoti. Kitaip tariant: Tai, kas kadaise yra nuslopinta, anksčiau ar vėliau turi būti paleista, kad energija galėtų laisvai tekėti, o esybės gabalas, laikantis užgniaužtas jėgas kūno viduje, būtų paleistas, kad jos nepakenktų.

Pyktis mums nepadės

Tada gali kilti dar vienas klausimas: tai ką galima padaryti su tokiomis jėgomis? Kasdieniniame gyvenime aš tikrai prisiimu atsakomybę už viską, ką mano akys mato, nes „Niekas niekur nepapuolė.“ Ir tai, ką išgyvenu, yra mano teisinga tikrovė, noriu to ar ne. Taigi priimu, užjaučiu, koncertuosiu su meile, paleisiu ir praturtėsiu toliau. Tai panašu į mane į vazoną tuo metu, kai skubu į autobusą. Nešvarumai yra visame koridoriuje, gėlę reikia gydyti, o autobusas išvyksta lėtai. Niekas to negali grįžti į praeitį, aš turiu veikti. Pyktis man nelabai padeda, galų gale vis tiek turiu pasiimti šluotą ir kastuvą, bent laikinai įkišti gėlę į vandenį, pasiimti sulūžusį vazoną, pakeisti purvinas kojines ir eiti į kitą autobusą.

Mes visi tai vis dar suprantame, nes tuo pačiu metu patyrėme priežastį ir pasekmę. Tačiau ne visada galime prisiminti priežastį. Mes matysime tik pasekmes. Nesileisiu į smulkmenas, visi žinome, kad Dievo malūnai kartais lėtai, bet užtikrintai sumala kaip velniai.

Malda

Nuoširdžiai gyvenant meilėje, tiesoje ir nuolankume, viskas laikui bėgant nusistovi, ir būtent šiais laikais, kai laikas spartėja, o mes turime prieigą prie visokios informacijos, gilias žaizdas išvalyti gali tik mintis apie meilę. Tačiau kartais toks požiūris pareikalavo dar kelių įsikūnijimų. Yra būdas dirbti su slopinamomis jėgomis, dirbti su RUŠ metodu, Ho´oponopono ar kraniosakraline biodinamika. Pridedu senovės Havajų metodo Ho´oponopono maldą:

Dieviškasis Kūrėjas, Tėvas, Motina, Sūnus vienybėje ...!

Jei aš, visa mano šeima ir giminystė, ir visi mano protėviai nuo sukūrimo pradžios iki šių dienų padariau blogą jūsų mintyse, žodžiuose ir darbuose bei veiksmuose jums, jūsų šeimai ar jūsų artimiesiems ar protėviams, aš prašau jūsų atleidimo ...

Leiskite mums išvalyti, išlaisvinti ir pašalinti visus neigiamus prisiminimus, blokus, energijas ir vibracijas ir paversti šias energijas gryna šviesa ...

Taip ir atsitinka.

Su meile
Edita