Tai buvo legendinė vieta, o gilioje praeityje – galbūt tikra Vidurinės Azijos sala, kurios tiksli vieta iki šiol nežinoma.

Pasak legendų, ši sala ir šiandien egzistuoja kaip oazė, apsupta didžiulės negyvenamos Gobio dykumos. Kadaise su sala susijungti buvo neįmanoma, nes aplinkui jūra išdžiūvo. Tai leido padaryti tik požeminės perėjos, tačiau apie jas žinojo tik Iniciatai. Ir visai gali būti, kad šie koridoriai išliko iki šių dienų.

Yra daug nuorodų į Baltąją salą, tačiau dauguma jų remiasi legendų ir mitų atpasakojimu.

Mahatmų laiškuose (išspausdinta knygoje „Rytai“) išsakyta mintis, kad kažkada Vidurinėje Azijoje buvo jūra. Vėliau dėl pasaulinių nelaimių ji virto Gobio dykuma, kurios plotas yra du milijonai kvadratinių kilometrų. Ir kaip teigiama viename iš šių laiškų, ten kažkada buvo nepasiekiama Šambalos sala, kurioje gyveno Šviesos sūnūs.

Senovės Rytų legendos liudija, kad Baltoji sala yra Azijos ir visos planetos centras. Šis centras egzistavo ir egzistuos visada, nuo priešistorinių laikų iki mūsų planetos ciklo pabaigos. Nei pasaulinis potvynis, nei jokia kita pasaulinė katastrofa jo nepalietė.

Senovės Indijos epinėje poemoje Ramayana sakoma:

„...čia yra didžioji Baltoji sala (Cvetadvipa) prie Pieno vandenyno, kurioje gyvena puikūs stiprūs žmonės. Jie stambūs plačiais pečiais, apdovanoti didele jėga – tiek fizine, tiek dvasine, o jų balsas – kaip griaustinis.

Kai ten nuvyksta eilėraščio herojus Ravana, ši stebuklinga vieta prisipildo tokios akinančios šviesos, kad paprasto žmogaus žvilgsnis nėra pakankamai stiprus, kad ją atlaikytų. Aplinkui siaučia siaubinga audra, o visa vietovė demonstruoja tokią galingą ir antgamtinę įtaką, kad Ravanos dirižablis negali nutūpti ant kranto.

Indijos epe „Mahabharata“, parašytame po kelių šimtmečių, išminčius Narajana pasakoja Naradai apie Baltosios salos vietą ir kad jos reikėtų ieškoti Vidurinėje Azijoje, į šiaurės vakarus nuo Meru kalno, kuris, kaip manoma, yra dievų ir pusdievių buveinė.

„...kai Narada pasiekė didžiąją baltąją salą, jis pamatė tuos žmones – ryškius, spindinčius kaip mėnulis. Jis pagerbė juos nulenkdamas galvą, o jie pagerbė jį dvasia. Kiekvienas iš jų taip spindėjo; ši sala buvo radiacijos buveinė.

Ramajanoje ši žemė vaizduojama kitoje Himalajų pusėje. Į šiaurę nuo jos šėlsta Šilos upė, ir kiekvienas, kuris prie jos priartėja, virsta akmeniu. Tik tobulos būtybės sugeba per ją gabenti. Šiame palaimingame regione amžinai pučia švelnūs vėjo virpesiai. Čia gyvenantys nežino nei nelaimių, nei rūpesčių, o medžiai nuo vaisių svorio lenkia ištisus metus.

Senojoje Indijos legendoje apie Krišną net nurodyta vieta, kur yra sala. Senovės Indijos geografai manė, kad Cvetadvipa yra viena iš mūsų Žemės salų, ir įrašė ją į žemėlapius. Senovės graikų poetas Hesiodas (VI – VII a. pr. Kr.) savo poemoje „Darbas ir dienos“ giedojo šią žmonijos dvasinių pastangų pažadėtąją žemę.

Senovės kinų filosofo Lao-tzu (IV-V a. pr. Kr.) darbuose teigiama, kad kažkur, pasislėpę nuo pasaulio, gyvena antgamtiniais sugebėjimais apdovanoti žmonės (galbūt čia buvo kalbama apie tą pačią salą).

„...jie turi tokią galią savo kūnui, kad tai tiesiogine prasme atrodo tik kaip dvasios kontūras. Nei šaltis, nei saulės šiluma jiems negali pakenkti, negali nieko sužaloti. Jie yra visagaliai ir viską žino. Jie yra Dievo tauta, pasiekusi nemirtingumą“.

XV amžiuje persų poetas Jami taip pat palietė dvasios didvyrių buveinę. Savo vidiniu žvilgsniu jis matė šį miestą ir jame gyvenusius žmones:

„Tas miestas buvo keistų žmonių miestas. Nebuvo nei šachų, nei kunigaikščių, nei turtingų, nei vargšų. Visi šio krašto žmonės buvo lygūs kaip broliai...

Vokiečių mistikas Karlas von Eckartshausenas rašė apie salą, kurioje gyveno aukščiausi žmonijos mąstytojai:

„Seniai buvo žmonių, kurie ieškojo išminties tyroje širdyje, bet gyveno paslaptyje ir darė gera, neatkreipdami į save dėmesio“.

„Šios salos atminimas išliko kaip tolimas aidas kai kurių Rytų žmonių širdyse“, – rašė Jelena Blavatská praėjus šimtui metų po Karlo von Eckartshauseno antrajame „Slaptosios doktrinos“ tome, kur skyrė visą skyrių. sena Rytų legenda apie Baltąją salą.

Anot jos, kadaise po visą Vidurinės Azijos teritoriją, į šiaurę nuo Himalajų, plytėjo didžiulė jūra, kurios viduryje buvo nuostabi, neprilygstama savo grožiu sala, kurioje gyveno paskutiniai trečiosios rasės atstovai. . Šie žmonės (Elohim, Dievo sūnūs) galėjo be problemų gyventi vandenyje, ore ir ugnyje, nes turėjo neribotą valdžią gamtos stichijų atžvilgiu. Jie žmonėms atskleidė aukščiausias žinias.

Kad ir kaip būtų, šiandien sunku suprasti, kas buvo ar yra Baltoji sala. Ar tai neginčijamai egzistuojanti realybė, ar graži romantiškų poetų svajonė ir spekuliatyvi praeities filosofų idėja? Kol kas ši sala išsidėsčiusi vienoje eilėje su Platono Atlantida, Bellovodi ir kitais legendiniais objektais. Kai kurie tyrinėtojai planuoja ieškoti Baltosios salos pėdsakų kažkur už Gobio dykumos.