Kiekvienas iš mūsų tam tikru momentu tai patyrėme. Kalbame ne apie keiksmus ar muštynes, o apie įžeidimus ir pažeminimą.

Jausmai, kurie iškyla, yra pirmiausia pyktis, tada agresija, tada depresija, o po to neapsakomo pasibjaurėjimo jausmas, ko negalima pamiršti ar ištaisyti, nebent praėjus daugeliui metų ar net šimtmečių...

Tai, kad dar prieš 150 metų įžeidimas buvo laikomas tuo, ką galima nuplauti tik savo ar priešo krauju, nebuvo be pagrindo.

Mirtinas ginklas

„Tu neprivalai atsakyti“, „turi atleisti“, „nenusileiskite iki priešininko lygio“. Daugybė išmintingų patarimų, paremtų keistais palyginimais, paaiškina, kaip tai padaryti teisingai atsakyti į įžeidimą. Vis dėlto yra įstatymų, kurie baudžia už šmeižtą. O ar ne lengviau išdidžiai pasitraukti ir rezignuotai atleisti? Tegul jie mus įžeidžia. Šiandien jie įžeidžia, rytoj puola, o kitą dieną žudo.

Taip, visada buvo ir yra kilnių žmonių, kurie ignoravo įžeidimus ir per juos tapo stipresni ir geresni. Tačiau eilinis žmogus pirmiausia pajunta adrenalino antplūdį, kuris padidina spaudimą ir paveikia kraujotaką, o vėliau įsijungia kitos cheminės reakcijos.

Kartu tai vyksta taip, lyg tau būtų trenkta lazda į galvą. Tai įtikinamai įrodė psichofiziologų eksperimentai. Žmonės turi antrą signalizacijos sistemą, kuri reaguoja į žodinį bendravimą ir emocinį elgesį.

Kai Borisas Pasternakas buvo persekiojamas laikraščiuose, jį iš pradžių ištiko širdies priepuolis, o vėliau – plaučių vėžys ir galiausiai mirė nuo skausmo. Vėžys išplito kaip tik tada, kai buvo pradėti skelbti sovietų piliečių laiškai, kurių buvo pilna teisus pyktis ir tokio pobūdžio įžeidimai:

„Neskaičiau Pasternako eilučių, bet mačiau, kaip varlė purve šlykščiai ūžia. Tas pats kurkimas girdimas ir iš Pasternako, kai jis šmeižia mūsų tėvynę...“

Manau, kad pavydūs poetai XVIII a. amžius taip pat gerokai sutrumpino didžiojo Lomonosovo gyvenimą. Pabandykite įsivaizduoti (gal geriau ne), ką žmogus jaučia skaitydamas tokias eilutes:

„Bent jau jis užsidarė girtą žandikaulį su kabančiu gaidžiu; ar nenorite pasiimti su savimi statinės alaus į kitą pasaulį? Ar manote, kad ateityje jums pasiseks taip pat, kaip dabar ir būsite daugelio palankūs, globojami ir saugūs?'

Iš Trejakovskio plunksnos sklido piktumas ir neslepiamas pavydas, jį reikėjo kuo skaudžiau pažeminti. Eilėraščiai stovi atskirai, bet įžeidimas yra bakalėjos, profesionalo lygio.

Įžeidinėjimai mūšio lauke

Anksčiau susirėmimas mūšio laukuose prasidėdavo nuo abipusių įžeidimų. Juk taip ir šiandien. Tai pastangos pažeminti, sutraiškyti, dezorientuoti ir provokuoti priešininką tiek, kad jis nesugeba blaiviai mąstyti ir reaguoti, taip padidinant galimybę jį sunaikinti kovoje. Neatsitiktinai tokie posakiai patinka šmeižtas o mūšio laukas taip pat buvo vadinamas garbės laukas, kur nuo seno buvo įžeidinėjama kartu su kumščiais, stropais, alebarda ir šaunamaisiais ginklais.

Įžeidinėjimai ir pažeminimai taip pat naudojami asmenybei slopinti ir ardyti, o tai anksčiau ar vėliau suardys psichologinę gynybą ir pavers žmogų drebančia nuolauža. Nuolatinis žeminimas gali nužudyti be fizinio kontakto poreikio. Rezultatas bus toks pat kaip ir kasdien gydant žaizdas.

Beje, Amerikoje į įžeidimus jie pradėjo žiūrėti labai rimtai. Kartais tai eina į komiškus kraštutinumus; stori žmonės turi būti ženklinami ne kaip stori, o horizontaliai išsivystę. O tą, kuriam nepavyksta (pralaimėtoju), rekomenduojama vadinti žmogumi, kuriam pasisekė uždelsta. Ten ši problema sprendžiama valdžios lygmeniu...

Pleištas po pleišto

Taigi kaip reikėtų elgtis susidūrus su įžeidimais? Manau, kad į šį klausimą atsako pats organizmas audringomis biocheminėmis ir psichofizinėmis reakcijomis, kurios labai mažai priklauso nuo mūsų sąmoningo įsikišimo. Štai kodėl išmintingi posakiai ir filosofiniai aforizmai praranda savo veiksmingumą apčiuopiamo pažeminimo akimirką. Žmogus, kuris skriaudžia, taip pat gana rizikuoja, negali žinoti, kokią reakciją sukels tavo smegenys.

Sigmundas Freudas buvo puikus psichologas ir išsilavinęs žmogus, vienos kelionės traukiniu metu, kai vagone buvo tvanku, gydytojas atidarė langą.

Vienas iš bendrakeleivių pradėjo protestuoti ir ne tik protestavo, jis paskambino Freudui Žydų burna ir dažnai jį mėgdžiodavo kitais panašiai įžeidžiančiais posakiais. Iš pirmo žvilgsnio jis gerai apgalvojo, naciai jau beveik valdžioje, koncentracijos stovyklos buvo atidarytos, o štai pagyvenęs vyras su pincetu ir kepure, ką jam daryti?

Didžiajai visų susirinkusiųjų nuostabai, Freudas pratrūko taip, apimdamas piktadarį tokiu įnirtingu žodžių srautu, kad pastarasis nusprendė išsigelbėti pabėgdamas.

Tam tikra prasme man patinka psichologo elgesys, jis duotame kontekste yra pats teisingiausias ir efektyviausias.

Be to, Freudas, kaip gydytojas psichiatras, puikiai žinojo, kad užslopinta agresija virsta depresija, o po jos seka agresija prieš save.

Psichosomatinės ligos atsiranda dėl autoagresijos. Užslopintos emocijos sukelia artritą, sukelia infarktus ir yra onkologinių problemų priežastis... Žmonės vis labiau serga, nes tampa belaisvių dvigubi moraliniai standartai. Viena vertus, esame mokomi atleisti ir nereaguoti į įžeidimus, kita vertus, prieš mus kaip modelį fašistui į veidą spjaunančio herojaus įvaizdis!

Jei žmogus yra įžeidžiamas ir žeminamas, jis turėtų elgtis tinkamai, atsižvelgdamas į sąlygas ir oponento asmenybę. Pirmąją reakciją visada sąlygoja masinis adrenalino išsiskyrimas, todėl reikia trumpam stabtelėti ir atsitraukti nuo situacijos. Iš pradžių žmogus yra dezorientuotas ir jam sunku rasti tinkamus žodžius.

Pasirūpinkite deguonies tiekimu į smegenis, giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Tik tada apsispręskite, ar imtis kovos, ar laukti tinkamesnio momento. Bet kokiu atveju, išsakyti savo jausmus galima ir būtina iš karto, bet kaip neutralią žinutę: „Tai, ką tu sakai, mane įžeidžia, tu mane įskaudinai, dar nežinau, kaip reaguoti, bet pagalvosiu“.

Tai, žinoma, galioja mums pažįstamiems žmonėms. Kartais, deja, net mūsų artimieji. Nepažįstamiems žmonėms galioja skirtingos taisyklės, viskas priklauso nuo to, kieno pusėje jėga.

Geriausias priešnuodis

Vienas iš pacientų papasakojo pamokančią istoriją. Kai ji buvo paauglė, draugas ją įžeidė: „Kodėl tu visada pasidažiuoji ir ar tu puikus Vis tiek gražesnė nebūsi!'

Draugas puikiai žinojo, kad mergina turi kompleksą dėl savo išvaizdos, juk jie vienas kitam patikėjo, pataikė į skaudamą vietą.

Iš esmės nieko tokio baisaus neįvyko, humoras toks pat kaip su Tredjakovsky... Tačiau mergina pajuto stiprų dvasinį skausmą ir šiuos žodžius prisiminė visą gyvenimą.

Ji užaugo ir praėjo šiek tiek laiko, būdama 50 metų turėjo savo mados saloną, šventes organizavusią įmonę ir šeimą. Taip pat neblogą automobilį, kuriuo ji lyjant ir šaltyje vairavo autostopu keliaujančią moterį.

Geriau pasakius, senolė. Su dideliu nuostaba ir siaubu ji atpažino savyje savo klasės draugą ir draugą. Ji ilgai skaičiavo visas ją ištikusias nelaimes, skundėsi gyvybe ir sėmėsi iš jos alkoholio. Kai jie atvyko į vietą jos neatpažindami, ji ėmė versti jai pinigus. O kai mano pacientė jų nepriėmė, mėtė kupiūras sau į veidą ir vėl bandė įžeisti. Tik šį kartą moteris jokio pažeminimo nejautė, tiesiog nepasiteisino!

Esu visiškai įsitikinęs, kad geriausias atsakymas norintiems tokiu būdu jums pakenkti yra jūsų sveikata ir pasitenkinimas gyvenimu. Mes prisimename patarles nuo ankstyvos vaikystės Kas su kuo užsiima, tas irgi pralaimi, jjei bus skambinama į mišką, tai bus girdima iš miško. Viskas grįžta, o ypač tyčia ištarti pikti ir mirtini žodžiai.

Juk jei Paternakas būtų ne tik perskaitęs pykčio ir nuodų kupinus darbininkų laiškus, bet paaukojęs šiek tiek pinigų už vokus ir grąžinęs trumpais rašteliais, nebūtų susirgęs.

Ir jei neturime grąžinimo adreso, kas trukdo mintyse parašyti atsakymą, užklijuoti jo įsivaizduojamame voke arba įvesti klaviatūra ir išsiųsti priešas, net jei niekur? Net ir taip galime reaguoti į pažeminimą, o mūsų organizmui būtent to ir reikia. Taigi, eik, pradėk veikti, kad ir psichikos lygmeniu, tarp mūsų, kartais su juo lengviau ir efektyviau nei materialiame lygmenyje.