Jie yra disciplina ir kruopštumas yra naudingi visam gyvenimui? Daugelis žmonių mūsų šiuolaikiniame pasaulyje nėra visiškai tikri dėl to. Jaučiamės taip, lyg tuomet turėtume elgtis pagal tam tikrus dėsnius – esame jų saistomi, ir tai yra būtent tuo metu, kai pagaliau turime šiek tiek daugiau tos laisvesnės valios. Mums gali atrodyti, kad tai bando mus nukreipti ir apriboti mūsų laisvę.

Darbštumas ir valia

Tačiau yra galimybė į rūpestingumą ir atidumą pažvelgti visai kitu kampu. Be kasdienės disciplinos neturėtume tokių puikių menininkų, kurie savo darbais mums teikia džiaugsmą ir malonumą. Lygiai taip pat galime išlaikyti savo mintis ir lavinti protą, nes darbštumas yra atsidavimo tam, ką mylime, forma. Taigi, jei sujungsime šį kruopštumą ir atsidavimą ir rasime savyje įkvėpimo aptariamam darbui, galime mėgautis sunkiu darbu.

Tačiau dėl bendros egzistavimo sąlygų mums niekada nebuvo lengva išsiugdyti savo iniciatyvą ir savarankiškumą. Pranašai ir žymieji buvo priversti išplėsti šią discipliną pasitelkdami intuiciją. Tie, kurie buvo taip apsaugoti, jautėsi saugiau. Duoti mokymai jam buvo labiau prieinami.

Tačiau šiandien jau galime jaustis nejaukiai, apriboti rašytinių taisyklių. Atrandame ir suvokiame, kad taisyklės, ką galime ir ko negalime, ką galime ir ko negalime valgyti, nebetinka visiems. Taigi gerai suvokti, kodėl šie mokymai buvo sukurti, ir pritaikyti juos pagal savo kelią.

Drausmė

Drausmė yra požiūris – tai ne gamtos dovana, todėl mes gimstame. Taigi kiekvienas iš mūsų gali ką nors padaryti. Būdami darbštūs ir atsidavę – nesvarbu, ar tai būtų mūsų darbas, verslo kūrimas, mūsų interesai, ar geri tėvai ir draugai – padės mums pasiekti sėkmės. Paklauskite bet kurio, kas mums yra sėkmės pavyzdys – sėkmingų verslininkų, garsių menininkų, aktorių ar dvasinių lyderių – jie visi jums atsakys vienodai dėl savo požiūrio į discipliną ir atsidavimą.

Sunkiausia yra jausti, kad valdome savo protą. Kai mums nepavyksta, prarandame tikėjimą ir tuo momentu jaučiamės nusilpę. Tačiau nereikia būti griežtam prieš save, valdyti savo protą yra vienas iš sunkiausių dalykų, o disciplina yra vaistas, padedantis jį vystyti. O kai pasiduosime, iš karto nepapulkime į beviltiškumo jausmą. Žinokime savo atsargas ir supraskime, kad viskas, kas nutiktų, yra normalu. Pailsėkime ir vėl grįžkime prie veiklos.

Jei pasakysime sau, kad norime ką nors padaryti, o tada to nepadarysime arba atidėliosime, nesaugumas ir negatyvumas tik didės. Kaip gėles reikia laistyti, kad augtų ir būtų sveikos bei gyvybingos, taip ir mūsų įžadams reikia pakankamai aktyvumo. Tokia veikla, kad būtų išplėtotos tos veiklos teikiamos galimybės. Turime siekti savo įkvėpimo ir tikslo su noru ir džiaugsmu, o ne priverstinai. Kai pradedame per daug prisiversti prie kažko, turime atsigręžti į savo įkvėpimą ir priežastį, kodėl darome tai, ką darome, ir iš naujo įvertinti užsibrėžtą kryptį. Jei savo darbą atliekame iš prievolės, tai tampa didesne našta, kuri mus tempia žemyn.

Taigi pasistenkime atverti savo širdis ir protus ir pasitikėkime mus vedančia gyvenimo tėkme.

Straipsnio autorius – dvasinis mokytojas ir 1000 metų gyvuojančio Drukpos ordino Himalajuose vadovas.